Kaip atpažinti valgymo sutrikimą, kokios galimos pasekmės ir kur kreiptis pagalbos.

https://www.delfi.lt/a/88540049

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymo sutrikimų centro gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Indrė Kotryna Grinevičienė papasakojo, kaip atpažinti valgymo sutrikimą, kokios galimos pasekmės ir kur kreiptis pagalbos.

Daugelis žino bulimiją, anoreksiją. Papasakokite, kokie dar yra valgymo sutrikimai?

Iš tiesų visuomenėje geriausiai yra žinomi šie terminai. Dažnai pati, pasakiusi, kad dirbu valgymų sutrikimų centre, sulaukiu klausimo, kad veikiausiai dirbu su merginomis, kurios labai mažai sveria ir kenčia nuo nervinės anoreksijos. Nemaža dalis žmonių, galvodama apie valgymo sutrikimus, mintyse turi anoreksiją, žmogų, kuris sveria per mažai ir dėl to susiduria su sveikatos komplikacijomis.

Taip nėra?

Man norėtųsi truputį atsitraukti nuo diagnostinių kategorijų/diagnozių, kurios yra naudojamos medicinoje. Taip, medicinoje yra išskiriami tokie valgymo sutrikimai kaip anoreksija, bulimija, persivalgymo sutrikimas, o viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta ortoreksijos terminas (kai žmogus yra perdėtai susirūpinęs maisto kokybe, natūralumu, “sveikumu”). Visgi konkrečios diagnozės ir jų kriterijai nepakankamai gerai atspindi nuo valgymo sutrikimų kenčiančių žmonių išgyvenimus, todėl kartais gali būti klaidinančios.

Valgymo sutrikimai gali turėti gana skirtingas išraiškas. Žmonės, turintys valgymo sutrikimų, gali sverti nepakankamai, gali sirgti nutukimu, o gali būti normalaus svorio. Jie gali nuolat riboti savo maisto kiekį ar racioną arba gali tą daryti tik tam tikrais periodais (kelias dienas ar savaites). Vieni gali nejausti alkio, kiti -kartais jausti nekontroliuojamą alkį. Sergančiuosius gali varginti persivalgymo epizodai, kai per labai trumpą laiką suvartojamas labai didelį kiekis maisto, arba persivalgymo pojūtis gali kilti suvalgius pvz.bandelę. Persivalgymai gali kartotis kelis kartus per dieną, o gali ir kartą per mėnesį. Žmonės gali griebtis labai intensyvaus sportavimo ar vėmimo pavalgius. Gali piktnaudžiauti tam tikrais preparatais; nuo įvairiausių papildų, arbatų iki nelegaliai parduodamų vaistų. Galėčiau dar ir toliau vardyti ilgiausią sąrašą valgymo sutrikimo išraiškų. Bet svarbiausia yra tai, kad už visų minėtų simptomų slypi sutrikęs žmogaus santykis su maistu ir/ar kūnu, kas ir yra valgymo sutrikimų pagrindas. Diagnozės gali klaidinti žmones. Tarkime, kažkas, pasiskaitęs apie valgymo sutrikimus, radęs simptomų rinkinį, ima į jį ir susikoncentruoja. Galvoja, jei neatitinku visų pvz. anoreksijos kriterijų, mano svoris nėra per mažas, ne visada badauju, nes, būna, ir persivalgau ir kt. vadinasi, nesergu valgymo sutrikimu – man nereikia kreiptis pagalbos. Todėl yra labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek problemiškas yra žmogaus santykis su maistu ir kūnu ir kiek tai vietos užima žmogaus viduje.

Susigaudyti gali padėti tokie klausimai:

/ Kiek mintys apie maistą ir kūną sukelia pergyvenimo, gėdos, kaltės jausmų?

/ Kokią dalį žmogaus minčių užima galvojimas apie kūną, svorį, kalorijas, kiek ir ką valgyti, ar iš viso valgyti, kiek žingsnių reikia nueiti, kiek valandų praleisti sporto salėję?

/ Kaip stipriai žmogus jaučia, kad maistas kontroliuoja jo gyvenimą? Ar tas susikoncentravimas į maistą ir kūną tampa pagrindiniu ar vienu iš pagrindinių gyvenimo fokusų, nuo kurio tampa vis sunkiau atsitraukti?

Matyt, didelę įtaką čia turi ir visuomenės formuojama nuomonė apie dietas ir svorį?

Mes gyvename dietų kultūroje, kurioje labai daug kalbama apie svorio kontrolę, fizinį aktyvumą. Tam tikrose žmonių grupėse laikytis dietos yra norma. Vienas atliktas tyrimas atskleidė, kad net 74 proc. moterų maitinimasis vienaip ar kitaip yra sutrikęs, nesiekia valgymo sutrikimo, bet ir nėra sveikatai palankus, visavertiškas. Labai dažnai žmonės, turintys valgymo sutrikimų, pasimeta, jiems gali atrodyti, kad būti susirūpinusiu svorio metimu, dietomis yra visiškai normalu. Todėl ir svarbu suprasti, kokią dalį tas susirūpinimas užima tiek žmogaus viduje, tiek gyvenime. Kiek tai ima liesti žmogaus socialinį gyvenimą. Tarkime, žmogus gali vengti eiti į vakarėlius, susibūrimus su draugais, žinodamas, kad ten bus “netinkamo”, “nesveiko” maisto arba dėl to, kad ima jausti gėdą valgyti prie aplinkinių. Pandemijos metu teko susidurti su žmonėmis, kurie visais įmanomais būdais vengia iš nuotolinio darbo grįžti į biurą, nes baiminasi, kad priaugo ar nepakankamai numetė svorio .

Įprasta manyti, kad tai moterų problema ar pasitaiko ir vyrams?

Valgymo sutrikimai pasitaiko ir vyrams. Galbūt yra nuostatos, kad tai moterų problema, nes visa dietinimosi kultūra yra labiau adresuota moterims. Tai tarsi labiau įprasta. Bet skirtingų tyrimų duomenimis vyrai sudaro 25 – 40 proc visų sergančiųjų valgymo sutrikimais. Visgi, manau, kad visai gali būti, kad būtent dėl visuomenėje vyraujančių nuostatų, jog valgymo sutrikimai yra “moterų problema”, vyrams sunkiau valgymo sutrikimus savyje pastebėti, pripažinti ir ieškoti pagalbos. Jie galimai rečiau dėl jų sulaukia susirūpinimo ir iš aplinkinių. Todėl svarbu suprasti, kad tai nėra vien moterų problema.

Kokiame amžiuje tos problemos dažniausiai išryškėja?

Tyrimų duomenimis, dažniausiai valgymo sutrikimai ima reikštis paauglystėje. Paauglystė yra emociškai jautrus laikotarpis, paaugliai – pažeidžiama grupė. Jų savivertė yra besiformuojanti, jiems svarbu pritapti prie tam tikros grupės, jų gyvenime vyksta daug pokyčių, tarp jų – ir kūno. Tai gali sukelti stiprių išgyvenimų.

Kokios yra dažniausios valgymo sutrikimų priežastys?

Niekada nėra vienos priežasties. Tyrimai rodo, kad iki 80 proc. susirgti valgymo sutrikimu lemia genetika. Esant genetiniam pagrindui ir šalia prisidėjus rizikos veiksniams, tokiems kaip tam tikri charakterio bruožai (perfekcionizmas, didelis jautrumas), nepakankamai tvirta savivertė, patirti trauminiai išgyvenimai (netektys, seksualinė prievarta ar kt.sudėtingi išgyvenimai), patyčios (ypač dėl svorio) – tikimybė susirgti valgymo sutrikimu išauga. Dar vienas svarbus valgymo sutrikimų rizikos veiksnys – dietų laikymasis. Todėl yra labai svarbu kalbėti apie tai, kokia žalą tas nesibaigiantis informacijos srautas apie dietas gali turėti: ne tik tai, kad dietos “neveikia” ar gali sukelti rimtus fizinės sveikatos sutrikimus, bet ir išprovokuoti valgymo sutrikimus.
Vieno tyrimo duomenys atskleidė, kad net 42 proc. (tyrimas buvo atliktas JAV) 1-3 klasių mergaičių galvoja, kad jos norėtų sverti mažiau. 81 proc. 10-ties metų amžiaus vaikų bijo būti „storais”. 60 proc. paauglių mergaičių laikosi dietų, badauja ar vartoja tam tikrus preparatus, norėdamos numesti svorio. Taigi matome, kaip aplinka veikia vaikus ir į kokią riziką juos stumia.

Kaip dažnai valgymo sutrikimus lydi kitos psichologinės būsenos?

Patys valgymo sutrikimai sukelia nemažai psichologinių išgyvenimų. Valgymo sutrikimais sergantys žmonės patiria daug nerimo, įtampos, jaučia padidėjusį jautrumą, jiems būdingi nuotaikų svyravimai, dėmesio koncentracjos sunkumai, gali ženkliai susiaurėti interesų ratas. Minėti išgyvenimai, gali būti susiję su psichologinėmis priežastinis, tačiau, gali kilti ir dėl biologinių priežasčių – maistinių medžiagų trūkumo, nepakankamo su maistu gaunamo energijos kiekio. Klaidingai galvojama, kad tas būdinga tik labai mažą svorį turintiems žmonėms. Kitas svarbus sudėtingas išgyvenimas – socialinė izoliacija. Labai dažnai valgymo sutrikimus lydi gėdos jausmas, dėl kurio žmonės ima vengti socialinių veiklų, bandydami nuslėpti savo sunkumus atsitraukia nuo draugų, artimųjų, todėl gilėja vienatvės jausmas. Tiesą sakant neretai, kad tokie asmenys pagalbos pirmiausia kreipiasi dėl kitų sutrikimų: prislėgtos ar svyruojančios nuotaikos, nuolatinio nerimo, sutrikusio miego, ir tik po to paaiškėja, kad už to slypi valgymo sutrikimas.

Kokios gali būti to pasekmės?

Jos gali būti labai įvairios, Visų pirma, dėl valgymo sutrikimų ženkliai nukenčia žmogaus gyvenimo kokybė. Valgymo sutrikimai gali sukelti ir rimtų fizinės sveikatos problemų. Valgymo sutrikimai pasižymi didžiausiu mirtingumu iš visų psichikos sutrikimų, iš dalies dėl mirtinų medicininių komplikacijų, o taip pat ir todėl, kad sergantys valgymo sutrikimais dėl sudėtingų emocinių išgyvenimų yra aukštesnėje savižudybės rizikoje.
Neretai sergantys valgymo sutrikimais pirmiau apsilanko visai pas kitus specialistus. Jie susirūpina savo kraujo rodiklių pakitimais, ieško mažakraujystės ar menstraucijų ciklo sutrikimų priežasčių, aiškinasi virškinimo trakto sutrikimų kilmę, kreipiasi į gastroenterologus, diagnozuoja sau įvairių produktų netoleravimą, nors tikroji priežastis yra maisto kiekio ir raciono apribojimas. Žmogus patenka į tokį užburtą ratą, kai jis galvoja, kad jam negalima tam tikrų maisto produktų, nes nuo jų jis blogai jaučiasi, bet ir toliau ribodamas savo mitybą patiriamus simptomus vis labiau sunkina.. Jei žmogus piktnaudžiauja tam tikrais preparatais, gali susidurti su labai sunkiomis komplikacijomis. Laisvinantys aparatai gali negrįžtamai sutrikdyti žarnyno veiklą ir sukelti žarnyno nepraeinamumą, diuretikai – sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą, širdies ritmo sutrikimus. Asmenys, siekdami sukontroliuoti svorį, kartais griebiasi pačių drastiškiausių būdų, ima naudoti nelegalius preparatus, kurie gali sutrikdyti širdies veiklą. Dėl įvairių maistinių medžiagų, energijos trūkumo gali būti pažeistos visos organizmo sistemos. Taip pat svarbu paminėti, kad rimtas pasekmes gali sukelti ne tik labai mažas svoris, bet ir drastiški svorio svyravimai. Tai rizikų yra labai daug.

Kaip su tuo gyventi? Koks yra gydymas?

Valgymo sutrikimai yra pagydomi. Tyrimai rodo, kad kuo anksčiau žmogus kreipiasi pagalbos, tuo pasveikimo galimybė yra didesnė. Reikia suprasti, kad tai yra rimta liga ir gydymas yra kompleksinis. Neužtenka vieno specialisto. Reikia visos komandos, sudarytos iš gydytojo dietologo (būtinai gydytojo, nes yra daug įvairiausių žmonių, kurie vadina save mitybos specialistais ir labai liūdna, kad jie nesuteikia reikalingos pagalbos, o kartais situaciją net pablogina), psichoterapeuto ir kineziterapeuto, šeimos gydytojo ar vidaus ligų gydytojo. Gydymas trunka mėnesiais, kartais ir metais. Visų pirmą gydymo tikslas yra atkurti ir formuoti normalius mitybos įpročius, padėti žmogui “susidraugauti” su įvairiu maistu. Gydant yra labai svarbu užtikrinti tinkamą visavertę mitybą, normaliomis porcijomis ir normaliu dažniu. Kartais žmonės klaidingai galvoja, kad išsprendę “psichologines bėdas”, mityba savaime susitvarkys, tai nėra teisinga. Sutrikę alkio ir sotumo jausmai, sutrikdytos organizmo funkcijos, maistinių medžiagų stygius savaime neatsistato, todėl gydymosi procese mitybos terapija ir psichoterapija būtinai turi būti drauge. Taigi pasveikti tikrai yra įmanoma, bet tam reikia noro, nuoseklių pastangų ir specialistų pagalbos.